Klaidžiojimai tamsiame miške

Tamsus miškas, tai labiau metafora, negu realybė. Kuomet gyvenimo žvilgesys prislopsta ir viskas aplinkui tarytum aptemsta, o aiškus kelias tarytum išnyksta, bei prasmė atsitraukia, tai iš ties panašu į tam tikrą klaidžiojimą. Rodos prošvaistė trumpam prasišviečia ir tai viena, tai kita kryptimi pavilioja, o iš tiesų tiktai ratais vedžioja. Tuomet norisi trumpam sustoti, susitelkti savyje ir kažką sukurti, nes tik taip iš žemės tamsos užgimsta viltis, tik taip numaldomos širdies aistros ir atrandama vidinė laisvė. Apie tokią kelionę tebus šitas pasakojimas.

Vaizdingasis Kaunas

Peizažai, miestovaizdžiai ir gatvės fotografijos surinktos šiame albume, tai gražios akimirkos išnyrančios iš pilkos, miglotos kasdienybės. Iš tiesų smagu, kai gyvenimas leidžia keliauti po žėrinčius spalvotus kraštus ir mėgautis kasdienės rutinos netemdoma šviesa. Viskas tuomet nauja, nepažįstama, įdomu ir gražu. Tačiau ir ne sava, nestabilu, gerai nepažįstama, tarsi slenkantis smėlis po kojų pirštais, ilgai netrunka prabėgti. Nėra kaip pajausti šaknų, nėra tvirtos žemės, ant kurios galima tvirtai atsistoti ir pasakyti: aš čia gyvenu, tai mano šalis, tai mano miestas. Nors ir per daug čia būna šaltų, slogių, ūkanotų dienų. Nors visos gatvės daugybę kartų pramintos ir neįdomios. Nors tie patys žmonės įgrysta ir norisi kartais prasmegti. Dažnai ir tos gyvenimo spalvos išblunka. Visgi, tai mano miestas, aš čia gyvenu, ir kartais regiu, kaip tinkamos saulės nutviekstas suspindi žaviu sidabru.

Kaip aš Okonomiyaki Hiroshimoje ieškojau

Toliau – Hiroshima. Apie 9 valandos kelio vietiniais traukiniais. Šiaip ne taip ir blogai, kaip gali atrodyti, visą dieną nesėdi, tai persėsti, tai dar kas nors, pajudi šiek tiek, kelionė stipriai nenuvargina. Tik su visais laukimais, ir dar vienu blogu įsėdimu į traukinį, dėl ko turėjau laukti ir grįžti atgal, viskas užtruko beveik 12 valandų. … Tęsti skaitymą „Kaip aš Okonomiyaki Hiroshimoje ieškojau”

Apie Gifu ir ne tik

Sekanti stotelė – Gifu. Jei ne Mouri sensei, senas bičiulis, kuris kažkada dirbo KTU universitete ir kartais atvyksta į Lietuvą, tikriausiai antrą kartą nebūčiau ten važiavęs. Nes jau lankiausi šiame mieste 2013 metais. Tai nors laiko praėjo išties daug, bet niekas per daug nepasikeitė. Realiai yra pilis, pilies parkas ir keletas muziejų. Ne itin daug … Tęsti skaitymą „Apie Gifu ir ne tik”

Kanazawa – miestas „išvirkščiojoje” Japonijos pusėje

Kai planavau kelionės maršrutą, Kanazawa miestą pasirinkau kaip ne itin nuo Tokyo nutolusį miestą, kurį verta aplankyti. Tik kitoje kalnų pusėje, tai dar tikėjausi, kad kokių gražių kalnų peizažų pavyks pamatyti keliaujant vietiniais traukiniais. Visgi, kai pradėjau dėlioti kelionės maršrutą, radau, kad kelionė truks 12 val., tokia iš ilgesnių, bet puikiai tinkančių Seishin 18 kippu … Tęsti skaitymą „Kanazawa – miestas „išvirkščiojoje” Japonijos pusėje”

Japonija. Vėl?!

Jau net nežinau kelintą kartą ten lankausi. Ir net beveik 3 mėnesiams, kuo labai džiaugiuosi. Norėjau, man atrodo 2021 metais atvykti, net bilietus turėjau, bet dėl dar nepasibaigusios pandemijos skrydis buvo atšauktas. Tą kartą nepavyko, bet tais pačiais metais įstojau į ISM universitetą, kuo taip pat džiaugiuosi. Tuomet pernai galvojau, jau vasaros metu nuvykti į … Tęsti skaitymą „Japonija. Vėl?!”

Kodėl verta užsiimti fotografija

Besidomint fotografija neišvengiamai tenka užsukti į youtube ir ten išklausyti sėkmingų jūtūberių postringavimų apie tai, kaip galima efektyviausiai iš fotografijos pinigų užsidirbti. Pinigai, aišku, smagu. Už juos galima sočiai ir skaniai pavalgyti, tvarkingai apsirengti, stogą virš galvos išlaikyti, įsigyti foto įrangos ar kitų žaislų, keliauti, net visokių problemų išspręsti galima. Visgi, ne viskas vien pinigais matuojama, dar yra aistra ir charakteris. Daugelis iš šių jūtūberių, panašu, kad žiūri į fotografiją, kaip į aistrą, iš kurios, ir kuria galima gyventi, o visą kitą atmesti. Iš tiesų, imlus ir viliojantis tas aistros polėkis, viską mesti ir atsiduoti fotografijai.